Meteorologijos terminai

LIETUVOS HIDROMETEOROLOGIJOS TARNYBA

PRIE APLINKOS MINISTERIJOS

METEOROLOGIJOS SKYRIUS

MAŽASIS STEBĖTOJO METEOROLOGO ŽINYNAS

Vilnius, 2004 m.

Mažasis žinynas padės stebėtojui meteorologui atsakyti į dažniausiai visuomenės užduodamą klausimą „Kas tai yra?“.

Mažąjį stebėtojo meteorologo žinyną parengė Meteorologijos skyriaus viršininkė Salomėja Paulauskaitė.

Absoliutinis drėgnumas – vandens garų kiekis (tiksliau, jų tankis ore), matuojamas g/m3.

            Absoliutus nulis – žemiausia galima temperatūra, kuriai esant molekulės nustoja judėti (-273,15 şC). Pagal termodinamikos dėsnius, tokia temperatūra neįmanoma. Žemiausia kitų kūnų temperatūra, kurią įmanoma išmatuoti, yra keliomis milijoninėmis laipsnio dalimis didesnė už absoliutųjį nulį.

            Albedas – 1) kokio nors Žemės ar dangaus paviršiaus gebėjimas atspindėti; 2) Žemės albedas – Saulės radiacija, kurią Žemės rutulys kartu su atmosfera grąžina į pasaulio erdvę, ir gaunamas Saulės radiacijos, kuri pasiekia atmosferos ribą, santykis, išreikštas procentais. Žemė atiduoda Saulės radiaciją, atspindėdama nuo savo paviršiaus ir nuo debesų, be to, dalį tiesioginės radiacijos išsklaido atmosfera. Daugiausia atspindi sniego paviršius (85 %). Bendras Žemės albedas lygus maždaug 40 %.

            Anemometras – prietaisas vėjo greičiui matuoti.

            Anticiklonas – aukštesnio atmosferos slėgio sritis, kurios centre yra slėgio maksimumas, o į  pakraščius slėgis mažėja. Šiaurės pusrutulyje anticiklono oro masė juda pagal laikrodžio rodyklę. Anticiklono apimtoje teritorijoje būna giedras sausas oras, vasarą – karščiai, žiemą – šalčiai.

            Aplinka – žmonijos gyvenamoji ir gamybinės veiklos aplinka. Paprastai aplinka laikoma gamtinė aplinka. Dažnai šiai sąvokai priskiriami dirbtinės aplinkos elementai (pastatai, įmonės, tvenkiniai, keliai ir t. t.).

            Aplinkos apsauga – priemonių sistema, kuria siekiama sukurti ir išsaugoti optimalias žmogaus darbo, buities ir poilsio, ekologines, socialines, estetines ir psichologines sąlygas. Tai gamtos saugojimas ir kontroliuojamas keitimas.

            Atmosfera – Žemę gaubiantis oro sluoksnis. Atmosferą turi ir kitos planetos, bet jų sudėtis yra kitokia. Svarbiausios Žemės atmosferos dalys yra azotas (77 %), deguonis (20,7 %), vandens garai (1,3 %) bei inertinės dujos argonas (0,9 %). Likusią dalį 0,1 % sudaro anglies dioksidas, inertinės dujos neonas, helis, kriptonas bei radonas, t. p pastaruoju metu ir atmosferos taršos komponentai (siera, azoto oksidai).

            Atmosferos frontas – skirtingų oro masių pereinamoji zona atmosferoje. Pavyzdžiui, arktinis frontas – zona tarp šalto arktinio oro ir vidutinių platumų oro. Atmosferos fronto plotis būna iki keliasdešimt kilometrų, o storis – vertikalia kryptimi keli šimtai metrų. Atmosferos frontai be paliovos susidaro, juda ir nyksta. Praslenkant atmosferos frontui, pakinta orai.

            Atmosferos slėgis – jėga, kuria oras slegia visus kūnus. Atmosferos slėgio priežastis yra ta, kad oras turi svorį. 1 litras oro jūros lygyje sveria apie 1,3 g ir slegia maždaug 1033 g jėga į 1 cm2.

            Barometras – prietaisas atmosferos slėgiui matuoti. Pagal veikimo principą gali būti: skystiniai, deformaciniai, hipsotermometriniai ir dujiniai.

            Brizas – vėjas du kartus per parą keičiantis kryptį ir pučiantis jūrų, didžiųjų ežerų, tvenkinių, didelių upių pakrantėse (dieną pučia nuo vandens, naktį atvirkščiai – nuo sausumos į vandenį).

            Brokenos šmėkla – optinis reiškinys kalnuose: šešėlis stebimas ant debesų paviršiaus arba rūke, bet niekada esant giedram, be debesų, orui, kai kartais apie galvą matomos aureolės (spalvoti žiedai – glorijos). Stebėtojas klaidingai įvertindamas atstumą įsivaizduoja matąs didelį vaiduoklį. Pavadinimas kilo nuo Brokeno kalno, kuris yra Vokietijoje (Saksonijoje).

            Buranas – smarki speiguota pūga, smėlio vėtra, smarkus dykumų vėjas, nešantis smėlį (pav. Sacharos samumas).

            Ciklonas – atmosferos sūkurys su mažesniu slėgiu centre, kuriame Šiaurės pusrutulyje vėjas pučia iš visų pusių į centrą prieš laikrodžio rodyklę. Ciklono centre oras kyla į viršų, atvėsta, o ore atsiradę vandens garai kondensuojasi ir virsta debesimis, iš kurių dažnai iškrinta krituliai.

            Cunamis – milžiniškos bangos, kylančios nuo povandeninio žemės drebėjimo ir sklindančios milžinišku greičiu (400-800 km/h).

            Datos keitimosi linija – sutartinė riba, einanti 180 dienovidiniu nuo Grinvičo per Beringo sąsiaurį, ryčiau Japonijos ir Naujosios Zelandijos. Abipus jos valandos ir minutės sutampa, o kalendorinė diena skiriasi viena para. Pavyzdžiui, jeigu į rytus nuo datos keitimosi linijos yra sausio 1 d., tai į vakarus nuo jos jau bus sausio 2 diena.

            Debesys – atmosferoje susikaupę smulkūs vandens lašeliai arba ledo kristalėliai, susidarę orui kylant aukštyn, jam vėstant ir kondensuojantis.

            Debesuotumas – matoma debesų visuma dangaus skliaute, išreiškiamas balais (10 balų sistemoje).

            Pastaba: aviacijoje dar naudojami oktanai (vienas oktanas – aštuntoji dangaus skliauto dalis).

            Dobsono vienetas – bendro ozono kiekio matavimo vienetas. 1 mm ozono sluoksnio storis esant 0 şC temperatūrai ir 1013 hPa atmosferos slėgiui yra lygus 100 Dobsono vienetų (D.V.).

            Drėgnumo deficitas – oro prisotinimo vandens garais nepriteklius.

            Dulkių vėtra – smarkus vėjas, galintis išpustyti ir toli nunešti didžiulį kiekį smulkių dirvožemio dalelių.

            Dulksna – skysti krituliai, iškrintantys labai smulkių lašelių pavidalu, kurie beveik nepastebimi žmogaus akimi.

            Ekologija – mokslas, tiriantis augalų ir gyvūnų santykius su gyvenamąja aplinka.

            El Nino – pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje atsirandantis klimato reiškinys, kurio metu viena vandenyno srovė keičia kryptį. Dėl to Pietų ir Centrinėje Amerikoje, t. p. Azijos rytuose prasideda ne tik gausios liūtys, darganos bei audros, bet ir ilgai trunkančios sausros (reiškinys kartojasi apytikriai kas ketveri metai).

            Fenas – sausas ir šiltas vėjas, pučiantis nuo kalnų į slėnius.

            Fata morgana – sudėtingas optinis reiškinys, susidedantis iš kelių miražų formų. Daiktai matomi skirtingai, skirtingu metu.

            Gradientas – kokio nors dydžio (oro temperatūros, slėgio ir kt.) kitimo erdvėje kiekybinė vektorinė charakteristika.

            Halas – optinis atmosferos reiškinys, susidarantis dėl šviesos spindulių lūžimo ar atspindžio nuo plunksninių – sluoksninių debesų, rūko ar ledo kristalų. Halai būna įvairių formų: ratilai, lankai, stulpai ir kt. aplink Saulę ar Mėnulį.

            Hektopaskalis – tarptautinis slėgio vienets (hPa) lygus 100 paskalių arba lygus 1 milibarui.

            Hidroterminis koeficientas – santykis kritulių kiekio su temperatūrų suma per tam tikrą laikotarpį, kai oro temperatūra aukštesnė negu 10 şC.

kur HTK – koeficientas, R – kritulių suma, T – temperatūrų suma.

            Higrografas – prietaisas – savirašis, registruojantis santykinės drėgmės kitimą. Jautrusis elementas yra nuriebintų plaukų pluoštelis.

           Hidrometeorologijos tarnyba – valstybinė institucija, turinti savo žinioje meteorologinių, hidrologinių, saulės spinduliuotės, atmosferos radiozondavimo, bendro ozono kiekio matavimų tinklą ir teikianti informaciją apie orus bei jų prognozes.

            Inversija – meteorologinio elemento nuokrypis (padidėjimas arba sumažėjimas) nuo įprastos eigos vertikalia kryptimi.

            Islandijos minimumas – pažeminto atmosferos slėgio sritis Šiaurės Atlante tarp Grenlandijos ir Europos.

            Izobara – žemėlapio linija, jungianti vienodo atmosferos slėgio vietas.

            Izohieta – žemėlapio linija, jungianti vienodo kritulių kiekio vietas.

            Izotocha – žemėlapio linija, jungianti vienodo vėjo greičio vietas.

            Izoterma – žemėlapio linija, jungianti vietas, kuriose oro temperatūra tam tikru laikotarpiu yra vienoda.

            Jūrinis klimatas – klimatas, kurį formuoja nuo vandenyno pučiantys vėjai. Būdingi bruožai: nedideli temperatūrų svyravimai naktį – dieną, žiemą – vasarą, padidintas drėgnumas, debesuotumas, kritulių kiekis.

            Klimatas – daugiametis orų režimas tam tikroje vietoje. Vietovės klimatas susiformuoja veikiant saulės radiacijai, atmosferos  cirkuliacijai ir  paklotiniam paviršiui.  Klimato kitimai maži ir jie netrukdo būti atitinkamos vietovės pastovia charakteristika. 

            Kontinentinis klimatas (žemyninis klimatas) – klimatas, kuriame vyrauja kontinentinės oro masės. Kontinentiniam klimatui būdinga didelė paros ir metinė temperatūrų amplitudė, nedidelis kritulių kiekis, mišrūs metų laikai.

            Konvekcija – medžiagos dalelių judėjimas dėl šilumos skirtumų. Konvekcijos intensyvumas priklauso nuo temperatūrų skirtumų dydžio, šiluminio laidumo, medžiagų plėtimosi koeficiento ir kt.

            Krituliai – vanduo, skystu ar kietu pavidalu iškrintantis iš debesų (dulksna, kruša, lietus sniegas) arba nusėdantis ant žemės ir daiktų iš oro (lijundra, rasa, šerkšnas, šarma).

            Kritulių kiekis – tai vandens sluoksnio storis (milimetrais), susidaręs ant horizontalaus paviršiaus iš lietaus, dulksnos, ištirpusio sniego ir kt. reiškinių per nurodytą laiko tarpą, kai nėra išgaravimo, nutekėjimo ar susigėrimo (1 mm = 1 kg/m2 = 10 t/ha = 10 m3/ha).

            Kritulmatis – prietaisas kritulių kiekiui matuoti.

            Laipsnis – 1. Bendras temperatūros vieneto pavadinimas: Celsijaus (C), Kelvino (K), Farenheito (F), Reomiūro (R). Šių skalių temperatūros vieneto dydis skirtingas;

            2. Plokščiojo kampo matavimo vienetas, lygus 1/90 stačiojo kampo;

            3. Apskritimo lanko vienetas, lygus 1/360 apskritimo.

            Lietus – krituliai, krintantys iš sluoksninių lietaus arba kamuolinių lietaus debesų (0,5 mm ir didesni) lašų pavidalu. Kartais gali lyti ir iš sluoksninių bei sluoksninių kamuolinių debesų.

            Lijundra – ledo sluoksnis, susidarantis ant daiktų viršaus atšalus vandens lašams, dulksnai arba rūkui, taip pat prisilietus kritulių lašams prie paviršių, kurių temperatūra yra 0 şC arba žemesnė.

            Meteorologija (graikiškai „meteora – dangaus reiškiniai) – mokslas apie Žemės atmosferą, jos sandarą, joje vykstančius fizinius  procesus (oro įšilimą, atšalimą, rūko ir debesų atsiradimą, kritulius, oro judėjimą ir kt.).

            Meteorologijos stotis – vieta, kurioje atliekami meteorologiniai stebėjimai, ir kuri yra būdinga aplinkinei teritorijai reljefo, vandens telkinių, miškų, kelių, ir kt. objektų atžvilgiu. Meteorologijos stotį sudaro meteorologinė aikštelė, kurioje išdėstyti meteorologiniai prietaisai ir pastatas, kur apdorojami stebėjimų duomenys.

            Meteorologiniai prietaisai – prietaisai meteorologiniams elementams matuoti, atitinkantys Pasaulinės meteorologijos organizacijos reikalavimus ir užtikrinantys tarptautinį duomenų vienarūšiškumą.

            Metų laikai – sezoninių gamtos pakitimų periodai: pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Jų kaitą sukelia Žemės skriejimas aplink Saulę ir Žemės sukimosi ašies polinkis (66ş33’) į Žemės orbitos plokštumą.

            Migla – oro drumstumas, tam tikras dulkių dalelių kiekis atmosferoje dėl pramoninių dūmų, miško, durpynų gaisrų ir kt. mechaninių dalelių.

            Mikroklimatas – nedidelių teritorijų klimato ypatumai (pav. kalvos šlaito, pamiškės, miško juostos ir kt.).

            Milibaras – atmosferos slėgio matavimo vienetas, tūkstantoji baro dalis.

            Miražas – optinis atmosferos reiškinys, kai virš tolimo objekto, po juo arba šalia jo matomi menamieji labai iškraipyti vaizdai.

            Mistralis – smarkus šaltas šiaurės vakarų vėjas, dažniausiai pučiantis žiemą (Prancūzijoje, Viduržemio jūros pakrantėje).

            Monitoringas - sistemingas aplinkos bei jos elementų būklės ir kitimo stebėjimas, žmogaus poveikio įvertinimas ir prognozė.

            Nivalinis klimatas – klimatas, kur šiltuoju sezonu sniego iškrinta daugiau, negu jo gali ištirpti ir išgaruoti. Kaupiasi amžinasis sniegas, susidaro ledynai.

            Orai – žemutinio atmosferos sluoksnio būklė (temperatūra, atmosferos slėgis, vėjo kryptis bei greitis ir kiti atmosferos rodikliai) tam tikru momentu, tam tikroje vietoje.

            Oro masės – didelės oro masės troposferoje, turinčios tam tikrų bendrų savybių, priklausančių nuo jų susiformavimo vietos. Slinkdamos iš susidarymo vietos, oro masės perneša savo pradines savybes į kitas teritorijas, tačiau pamažu transformuojasi į naujas kitokių savybių oro mases.

            Ozonas – tai cheminis deguonies molekulių junginys (trys deguonies atomai O3), turintis stiprų kvapą. Jo yra nuo Žemės paviršiaus iki maždaug 100 km aukščio, bet didžiausia koncentracija yra stratosferoje (15-25 km aukštyje).

            Pasatai – pastovūs vėjai, pučiantys iš aukšto slėgio sričių (apie 25-30 laipsnių lygiagrečių) link pusiaujo.

            Pažemio oro sluoksnis – apatinis prie žemės paviršiaus esantis troposferos sluoksnis (iki 30-50 m, kartais iki 250 m aukščio), daugiausiai priklausantis nuo paklotinio paviršiaus (ežerai, miškai, pievos ir t. t.). Meteorologinių elementų amplitudė, kylant į viršų mažėja.

            Perkūnija – elektros iškrova atmosferoje tarp debesų ir Žemės arba tik tarp debesų, lydima šviesos (žaibo) blyksnių ir garsaus dundėjimo (griaustinio). Perkūniją paprastai lydi smarkūs vėjai, krituliai, kartais net kruša.

            Rasa – vandens lašeliai, susidarantys ant žemės paviršiaus, augalų ir įvairių daiktų dėl drėgno oro susilietimo su šaltesniais paviršiais, esant aukštesnei nei 0 şC temperatūrai, tykai arba silpnam vėjui.

            Rasos taškas – temperatūra, kuriai esant vandens garai pasiekia prisotinimą. Kai oras prisotintas, santykinis drėgnumas lygus 100 % ir faktinė temperatūra sutampa su rasos taško temperatūra.

            Rūkas – labai smulkių vandens lašelių sankaupa ore, susidaranti dėl drėgno oro atšalimo, todėl atmosfera darosi drumsta, mažėja jos skaidrumas, meteorologinio matomumo nuotolis sumažėja ir nesiekia net 1 km.

            Rumbas – kryptis pasaulio šalių atžvilgiu. Meteorologijoje priimta apskritimą dalinti į 16 dalių (16 rumbų), t. y. kas 22,5ş. Pagrindiniai yra Š, P, R, V, po to ŠR, PR, PV, ŠV, o dar smulkiau – ŠŠR,RŠR, RPR, PPR, PPV, VPV, VŠV, ŠŠV.

            Sinoptinė meteorologija – mokslinė disciplina apie atmosferoje vykstančius makro procesus ir būsimų orų numatymą moksliniu pagrindu.

            Sirokas – smarkus, šiltas pietų arba pietryčių vėjas. Viduržemio jūros šalyse – drėgnas, Arabijoje, Palestinoje, Mesopotamijoje – sausas  (sukeliantis smėlio audras).

            Smogas – virš didelių miestų, pramonės rajonų susidarantis rūkas dėl intensyvaus oro užterštumo.

            Sniegas – kieti krituliai, iškrintantys kristalų arba dribsnių pavidalu.

            Sniego danga – sniego sluoksnis, susidarantis sningant. Sniego dangai taip pat priskiriamas ir ledo sluoksnis, kuris susidaro ant sniego paviršiaus, jo viduje arba ant žemės.

            Sniego kruopos – krituliai, iškrintantys neskaidrių, baltos arba baltos matinės spalvos, rutulio arba kūgio formos, 2-5 mm skersmens sniego kruopų pavidalu.

            Sniego matavimo nuotrauka – sniego dangos storio ir tankio matavimas patvirtintame sniego matavimo maršrute, siekiant nustatyti, kiek tam tikros teritorijos sniego dangoje yra vandens išteklių.

            Sniegplutė – kieta ledinė plutelė sniego dangos paviršiuje. Susidaro, kai viršutinis sniego sluoksnis tirpsta arba drėgsta nuo lietaus ir paskui užšąla.

            Sūkurys – atmosferos oro sukimasis aplink tam tikrą vertikalią ašį, pavyzdžiui: ciklonas, viesulas, dulkių sūkurys.

            Suminė (bendroji) radiacija – tai tiesioginės ir išsklaidytos Saulės spinduliuočių suma, patenkanti į horizontalų Žemės paviršių.

            Šalna – oro temperatūros nukritimas žemiau 0 şC vakare ir naktį, kai dieną temperatūra būna teigiama. Šalnos paprastai būna pavasarį ir rudenį, kai vidutinė oro temperatūra jau arba dar yra teigiama.

            Šarma – kristalinės baltos nuosėdos, susidarančios ant Žemės paviršiaus ir daiktų (horizontalių arba mažo polinkio). Nuosėdos susidaro sublimuojantis ore esantiems vandens garams ir jiems susilietus su daiktais esant tykai, silpnam vėjui, giedrai arba mažam debesuotumui.

            Šerkšnas – baltos, purios sniego arba ledo pavidalo nuosėdos, susidarančios ant laidų, medžių šakų, atskirų žolelių ir kt. Esant rūkui, temperatūrai minus 2-7 şC ir vėjuotam orui susidaro grūdėtasis šerkšnas, o esant rūkui ir silpnam vėjui arba tykai – kristalinis šerkšnas.

            Škvalas (umaras) – staigus vėjo sustiprėjimas iki 8 m/s ir daugiau per trumpą, ne didesnį kaip 2 min. laiko tarpą. Škvalo metu vėjo greitis didesnis negu 10 m/s (kartais viršija ir 25 m/s). Škvalo trukmė didesnė negu 1 min.

            Štilis (tyka) – bevėjis oras arba silpnas vėjas, ne smarkesnis negu 0,5 m/s.

            Štormas – 1. Labai smarkus vėjas, audra, viską griaunanti sausumoje ir sukelianti bangavimą jūroje.

            2. Skiriamasis žodis informacijoje apie pavojingą reiškinį.

            Taifūnas – tropinis ciklonas, pasiekiantis griaunamąją uragano arba štormo jėgą. Taifūnai pakrantėse sukelia jūros vandens patvanką, potvynius, sugriauna gyvenvietes.

            Termometras – prietaisas temperatūrai matuoti. Pagal veikimo principą gali būti: skystiniai, dujiniai, deformaciniai, elektriniai (varžos).

            Ultravioletinė saulės spinduliuotė – saulės radiacijos ultravioletinio spektro dalis, kurios bangos ilgis ne didesnis negu 400 nm.

            Vaivorykštė – optinis atmosferos reiškinys, daugiaspalvis lankas dangaus skliaute. Vaivorykštė susidaro dėl šviesos spindulių lūžimo, atspindžio ir difrakcijos vandens lašeliuose.

            Vasaros laikas – siekiant pailginti šviesųjį paros laiką, įvedamas vasaros laikas, pagal kurį paskutinįjį kovo mėnesio sekmadienį 2 val. laikrodžio rodyklės pasukamos 1 valanda į priekį, o spalio mėnesio paskutinį sekmadienį 3 val. laikrodžio rodyklės pasukamos 1 valanda atgal.

            Vėjas – oro judėjimas horizontalia kryptimi Žemės paviršiau atžvilgiu iš aukšto atmosferos slėgio zonos į žemo atmosferos slėgio zoną. Kuo didesnis slėgių skirtumas, tuo smarkesnis vėjas.

            Vėjo kryptis – kryptis, iš kur pučia vėjas.

            Vėjų rožė – diagrama, vaizduojanti pagrindines vėjų kryptis ir greitį  kurioje nors vietoje per tam tikrą laikotarpį.

            Vidurdienio linija – tiesė horizonto plokštumoje, nukreipta iš šiaurės į pietus, t. y. sutampanti su ta Žemės paviršiaus taško dienovidinio kryptimi.

            Vidutinė temperatūra – tam tikros vietos temperatūros aritmetinis vidurkis (paros, mėnesio, sezono, metų ir t. t.).

            Viesulas – stiprus oro sūkurys, susidarantis po greitai išsivysčiusiais kamuoliniais lietaus debesimis. Atrodo kaip iš debesies į sausumą arba jūrą nusileidusi tamsi rankovė, straublys, piltuvas ar pan. su vertikalia, dažnai išlenkta ašimi. Oro slėgis sūkurio viduje žemas, todėl jis besisukdamas įtraukia ir pakelia gana didelius, sunkius daiktus.

NAUDOTA LITERATŪRA

A. Bukantis „Neįprasti gamtos reiškiniai Lietuvos žemėse XI-XX amžiuose“, Vilnius, 1996.

V. Portapas „Įdomioji meteorologija“, Vilnius, 1990.

V. Portapas „Šimtas meteorologijos mįslių“, Vilnius, 1982.

A. Solovjovas, G. Karpovas „Fizinės geografijos žodynas – žinynas“, Kaunas, 1987.

S. Agapovas, S. Sokolovas, D. Tichomirovas „Geografijos žodynas“, Kaunas, 1972.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos istorija, hidrometeorologiniai straipsniai, 15 t., LHMT, 1992.

П. Д. Астапенко „Вопросы о погоде“, Ленинград, 1982.

А. Х. Хригиан „Очерки развития метеорологии“, Ленинград, 1959.

Снег (справочник) под редакцией Д. М. Грея и Д. Х. Мйэла, Ленинград, 1986.

Meteorologinių stebėjimų nuostatai, Vilnius, 2004.

„Ką turi žinoti“, UAB „Jotema“, 2003.